2009-04-03 Keiptaune pajutau brolišką globą.

Niekada nemaniau, kad likimas gali kada nublokšti darbo reikalais į nedidelę Svazilando karalystę. Mat joje  vyko pasaulinis Jungtinių koledžų nacionalinių komitetų susitikimas. Tad pasinaudojau proga (vis tiek jau  tokį kelią sukoręs), ir po įspūdingo renginio  ryžausi užsukti į Pietų Afrikos Respubliką, likti papildomai bent penketui dienų Keiptaune.  Dar Lietuvoje ieškodamas  kur prisiglausti prisiminiau Pietų Afrikos kolpingiečius – brūkšteliu laiškelį mūsų nacionalinei sekretorei Linai Kalibataitei – ji tuoj parašo Kolpingo Svečių namų direktorei Elizabeth Blank laiškelį – gaunu ir pats laišką, kad mane sutinka priimti.
Taigi jau oro uoste mane pasitinka kolpingiečiai. Svečių namai įsikūrę Durbanvilyje, miesto rajone apie 30 km nuo centro, arčiau garsiųjų vynuogynų. Bet vieta labai populiari. Ne tik dėl to, kad turi keturias seminarų sales, puikią kavinę, baseiną, nemažą viešbutį. Matyt labiau  lemia ir namų vadovės Elizabeth Blank apsukrumas – mat ji palaiko šiltus santykius ir su musulmonais, ir su žydais, kurie čia rengia savo seminarus, nuomojasi patalpas vestuvėms. Anot jos, jeigu užsidarytų nuo kitų, tai po savaitės juos ištiktų bankrotas. Šalia centro neseniai atidaryta labai skoninga apvalios formos koplyčia, primenanti Afrikos kaimų trobelių stilistiką. Didelį įspūdį palieka koplyčią supantis dirbtinis upelis - užuomina į gyvojo vandens šaltinį. Svečių namuose panaudota daug medžio - visi baldai, interjero detalės išlaiko stilistinę vienovę, parodyta daug išmonės.  Pvz.,  koplyčios durys pagamintos iš senų pabėgių. Altoriaus stalas stiklinis, jame matosi iš 40 vietovių (tiek yra Pietų Afrikoje Kolpingo šeimų) supilta skirtingų atspalvių žemė, ant jos padėtos šventųjų relikvijos. Visa tai Elizabethos vyro rankų darbas. Jis talentingas dizaineris ir dailidė.

Keiptaune teko pabuvoti dar dvejose Kolpingo šeimų centruose. Vienas jų - Kompiuterinis mokymo centras su 19 kompiuterinių darbo vietų. Gerokai primenantis Kauno Mokymo centrą. Organizuojami kursai labai populiarūs, bet juos lanko tik bedarbės, santykinai jaunos  moterys. Mat tamsiaodžių vyrų tarpe dar populiarus stereotipas, kad tikras vyras turi dirbti kažką sunkiai kaldamas, nešdamas, kasdamas ar maišydamas. Taigi šis centras – tikra sekretorių perkyla Keiptauno verslui ir valdiškom įstaigom. Mokestis už kursus veikiau simbolinis, centras išsilaiko iš socialinių projektų.
O štai kitas centras įsikūręs lūšnynų rajone, pilname skurdo, bedarbystės ir nevilties. Čia kolpingiečiai išsinuomojo antrajame aukšte patalpas (su atskiru įėjimu) tipiškoje mokykloje ir įsteigė 3 mėnesių trukmės virėjų kursus. Du mokytojai, apie 16 mokintinių. Amžius įvairesnis, pusė vyrukų. Pati smagiausia žinia, kad baigę kursus apie trečdalis įsisteigia savo nedidelį versliuką, kiti įsidarbina geruose restoranuose. Mat mokytojai turi puikias pažintis maitinimo įstaigų tinkle, kuriomis ir pasinaudoja įdarbindami savo mokinius.

Beje, kaip ir Lietuvos Kolpingo draugijai, afrikiečiams daug padeda Augsburgo, kitų Vokietijos žemių kolpingiečiai. Anot Elizabeth, be jų pagalbos tokios veiklos jie niekada nebūtų išvystę.
Teko laimė pabendrauti ir su Pietų Afrikos Kolpingo draugijos pirmininku tėvu Roland Pasensie. Tai be galo šilta, charizmatiška, didi asmenybė. Spalio mėnesį planuoja  pabuvoti Lietuvoje.

Jie mane tikrai priėmė kaip broliai. Elizabeth net paaukojo vieną dieną, kad galėtų mane nugabenti į Gerosios Vilties iškišulį. Sutikęs šiuos žmones, tikrai grįžau namo su viltimi, kad dar susitiksime, - jei ne Pietų Afrikoje, tai Lietuvoje.

Vytautas Toleikis